Alaus kelionė į JAV. Trylikta ir kitos paskutinės dienos užjūryje.

Diena išaušo su mintimi, kad važiuosime į kasmetinį lietuvių bendruomenės suvažiavimą – tai turėjo būti vienas iš svarbiausių mūsų vizito tikslų. Atvykome į velniai kada žino statytą lietuvių kultūros centrą, kuris likimo ir laiko tėkmėje tapo apsuptas lenkų emigrantų rajono. Tokia lietuviškumo salelė viduryje lenkų rajono. Pats pastatas nutriušęs, neremontuotas velniai žino kiek laiko. Improvizuotas muziejukas, rūsyje, apleistas restoranas irgi ten pat, ant sienos kabo plakatai, iš kurių žvelgia keli matyti veidai iš Lietuvos, kurie koncertavo čia.

Pirmame aukšte vyko rankdarbių ir visokio kito gėrio mugė. Scenoje šliagerius dainavo kokie tai vietiniai vestuvių muzikantai (greičiausiai vyras su žmona). Bare buvo galima nusipirkti Švyturio. O vat mūsų atvežtą alų teko dalinti nemokamai, būtume tai žinoję, nebūtume vilkę tris sunkius lagaminus (kadangi keliavau su moterimis, pagrindinis krūvis teko man) per visą Europą ir Ameriką, užtektų kelių buteliukų mus priėmusiems žmonėms. Planuotas filmo rodymas nebuvo tinkamai suorganizuotas, filmo neparodėme, vėlgi pasiruošimas velniop. Na bent su vietos žmonėmis pabendravome.

Antras aukštas. Pastatas senas, ventiliacijos beveik nėra, o dar maistas gaminamas salėje, todėl didesnę dalį renginio, už ką atsiprašau visų ten susirinkusių, bet teko praleisti lauke, šnekučiuojant su vietiniais išeiviais, kurie irgi buvo išėję gryno oro gurkšnio. Bet gal ir geriau – nes nebuvo triukšmo, buvo galima padiskutuoti visokiomis temomis ir pasikeisti kontaktais.

Kadangi alaus viduje kaip ir nebuvo (na švyturio aš ir Lietuvoj išgersiu, kam ten mokėti 5 dolerius už butelį), tai už kampo radau tokią tipišką amerikonišką smirdančią smuklę su viduje rūkančiais amerikonais, biliardu ir pigiu Budvaizeriu – visai kaip filmuose. Bokalas kainavo berods 2,50. Ten išlenkiau bokaliuką ir vėl grįžau vidun. Programa – vietinės mėgėjų kaimo muzikos kapelos, apdovanojimai už visokius pasiekimus, sveikinimai jubiliatams (taipogi ir Aldonai) ir pan. Daugiausia iš mūsų ten dėmesio sulaukė Aldona, kuri galų gale gavo progą daugiau pabendrauti lietuviškai. Ir aišku pašokti lietuviškus šokius. Bene kas antras sutiktas jos klausė ar ji ta pati aludarė iš „Travel Channel“. Vienžo Aldona tapo to vakaro žvaigžde.

Panašus veiksmas vyko ir antrą dieną, bet mes su Jolanta jį beveik visą praleidome, iškeisdami tai į pasivaikščiojimą po miesto alaus vietas, todėl kažko papasakoti ir negalime. Bet bendras įspūdis – Filadelfijoje gan daug lietuvių, kuriems tokie susitikimai yra gera proga prisiminti Tėvynę (kai kuriems tik istorinę, o kai kurie išvis tik kartą per metus išlenda į tokius renginius). Bet mano nuomone prieš tris metus vykęs susitikimas buvo įdomesnis, galbūt dėl to, kad jis vyko kita forma, sujungiant tai su lietuvių menininkų paroda. Tiek apie „Lietuvių dienas“.

Ai tiesa, sudalyvavome ir lietuvių mišiose vietos bažnyčioje. Žmonių nedaug, bet apsilankyti reikėjo.

Sekančią dieną leidome bastydamiesi po miestą, ieškodami alaus ir suvenyrų, o dar po dienos buvo tik akla kelionė iki NY JFK oro uosto. Buvome ant tiek nusikalę, kad tik ir džiaugėmės atsiradę oro uoste, kur ramiai susisvėrėm lagaminus, išgėrėme alaus vietos kavinėse (apybrangius). Ir iškeliavome namo. O čia jau kito straipsnelio tema.

O misija JAV nors ir ne taip kaip tikėjomės, bet iš mūsų pusės – atlikta!

Leave a Reply