Apie alaus uostymą

Vienas kolega paklausė, kodėl prieš išgeriant, uostau alų? Klausia kurio čia lygio iškrypimas. Galvojau paaiškinsiu. Bet tada ir pats susimasčiau.

Prisiminiau “Aludarių taurę”. Penkiasdešimt ar kiek ten suaugusių žmonių sukišę nosis į taureles. Ir bando rasti kažkokias “natas”. Ieško bananų ten kur jų nėra. Afrikoje reik ieškoti bananų. O natas reik ieškoti filharmonijoje. Alaus aromatas savaime suprantama turi būti neatstumiantis, priimtinas kvapų receptoriams. BET!

Egzistuoja toks apibūdinimas “trenkia šlapiu skuduru”. Skuduras skudurui irgi nelygu. Gali būti skuduras su chlorkalkėmis, o gali būti ir su citrinų skonio grindų plovikliu, nupirktu per išpardavimą. Gali būti skuduras naudojamas pirmą kartą, o gali būti jau atgyvenęs savo metus. Tas pats skuduras kvepės skirtingai netgi plaunant skirtingo tipo grindis. Tai aromato apibūdinimas gali būti toks (kaip pvz.): ligoninės grindų skuduro, bet ne to kur Zosia stomatologiją plauna, o to kur totia Marija, negailėdama ploviklio perėjo per dizenterikų tualetus.

Tas pats su jau minėtais bananais – sunokęs, neprinokęs, pernokęs, ankstyvo ar vėlyvo derliaus, afrikinis ar šiltnaminis lenkiškas… Kaip ir su visais kitais aromatais.

Nors ir pats save prigaunu, kad jau paprastai alaus negali išgerti. Kartais tas alaus uostymas užima daugiau laiko, nei pats gėrimo procesas… Net jei tai jau ir 5 tos paties rūšies bokalas – vistiek uostai. Bet čia greičiau dėl to, kad nepakištų išsibezdėjusio ar surūgusio alaus.

Alus ne kvepalai. Tas pats alus skirtingoje taurėje, skirtingos temperatūros kvepės irgi skirtingai. Taigi mieli vaikai mano, baikit uostyti – gerkit! Amen…

Leave a Reply